Nata įlipo į valtelę ir nuplaukė salos link. Vandenyje šmėžavo vandenių pirštai, galvos. Pagaliau Nata pasiekė salą. Ji išlipo iš valties ir nė kiek nenustebusi atsigulė po medžiu, nors ir buvo žiema. Nors ir buvo žiema, čia buvo neįtikėtinai gražu: salos pakraščiuose augo magiški krūmai, spalvinukės ir daug gražių augalių apie kuriuos Nata nieko nežinojo. Mat Natai nesisekė herbalogija. Salo viduryje augo didelis bukmedis. Po vienu krūmų buvo urvelis. Tame urvelyje gyveno magiški padarai.
Nata verkė. Ji pati nežinojo kodėl. Na, tikriausiai, dėl to, kad buvo naivi dvidešimtmetė mokytoja, kurios motina ir tėvas buvo mirę. Nata verkė ir verkė. Galvojo apie savižudybę.
Kas man darosi?
Ji išsitraukė lazdelę ir perbraukė per savo ranką. Iš jos pasipylė kraujas, ir dvylika kraujo lašų nutiško ant balto sniego. Nata garsiai verkė. Galų gale ji sugebėjo atsistoti. Vaizdelis buvo nekoks: dvylika nutiškusių kraujo lašų,sniege sudarė kaukolės formą. Nata dar kartą perbraukė ranką lazdele ir žaizda užgijo.
-Tikriausiai,nesu pati geriausia mokytoja.- Nata šyptelėjo.
Šiek tiek susvyravusi Nata nukrito į didelę pusnį.
2007-12-27, 14:03
