Nata

Mano vardas Julija, bet draugams patinka mane vadinti Nelija(nežinau iš kur jie tai ištraukė...). Man yra 11 metų. Gyvenu Kaune. Labai mėgstu skaityti Harį Poterį. Turiu visas 6 jo dalis.
Mokausi Kauno ''Žiburio'' vidurinėj mokykloj. Lankau dramos būrelį. Laisvalaikiu dainuoju ir kuriu pasakojimus, bei eilėraščius. Kaip sakoma, esu ''žmogus prie meno''.
Šiek tiek vėliau įdėsiu savo kūrybos.

Jeigu kas nors kam nors dar įdomu - klauskit.

Tai va... Čia truputis mano kūrybos...



Vėliau įdėsiu žymiai daugiau eilėraščių ir kokių nors pasakojimų...

Grazu lb

Svajonių pasaulis

Mano istorija yra apie mergaitę vardu Ina. Visi miestelio žmonės laikė ją nesveika. O viskas prasidėjo taip...

Dar vaikystėje Ina buvo visiškai sveika. Jos tėtis Hansas buvo stambios įmonės viršininkas, o mama turėjo madingų drabužių parduotuvę. Inai nieko netrūko: ji turėjo daug draugų, lankė kvalifikuotą mokyklą, labai gerai mokėsi, buvo mokytojų numylėtinė. Deja, Ina daug ko nežinojo apie savo tėvus...
Tą nelaimingą dieną, kai viskas įvyko, Ina ėjo į ketvirtą klasę. Diena prasidėjo kaip ir visada. Pusę septynių sučirškėjo Inos žadintuvas. Ji nusiprausė, papusryčiavo, apsirengė ir išėjo į mokyklą. Kaip ir kiekvieną dieną Ina gavo geriausius pažymius. Baigėsi pamokos. Iną draugai palydėjo namo. Ji atsirakino namų duris. Apie savo grįžimą Ina pranešė iš karto.
-Mama, aš jau namie!
Ina šiek tiek suglumo, kai niekas neatsiliepė į jos pasisakymą. Ji nuėjo į savo miegamąjį. Kažkas paskambino į duris. Ina nuskubėjo atidaryti. Tarpduryje stovėjo išsigandusi jos mama.
-Brangioji, bėk, slėpkis. Na kogi stovi?! Bėk sakau!!!
Ina pažiūrėjo į mamos akis. Ji verkė. Ina griebė mamai už rankos ir nubėgo prie užpakalinių durų. Pro tas duris įsiveržė Inos tėtis. Jis paėmė Inos ranką ir žiauriai ją nustūmė. Tada jis smogė Inos mamai. Hansas išsitraukė ginklą. Ina pakraupo. Ji pradėjo šaukti.
-Ne, tėti ne! Tu nesupranti ką darai!..
Hansas nuspaudė ginklo gaiduką. Ina viską matė lyg sulėtintai. Lieknas mamos kūnas grakščiai krenta ant žemės, ore plaikstosi jos ilgi, tamsūs plaukai...Hansas maniakiškai šypsosi... Ina nieko nesupranta. Ji keliais prišliaužia prie tėvo.
-Kodėl?! Kodėl taip padarei?!
Jis šiurkčiai smogia Inai. Ina apaplsta.

Tai va... Čia tokia mano sukurta istorija. Tesinį parašysiu jeigu jums patiks pirma dalis...

Oho... Labai intriguojanti istorija. Laukiu tęsinio. Tik prašau tavęs, neversk mūsų laukti ilgai.

Joa laukiam antros dalies

Svajonių pasaulis

Hansas nuspaudė ginklo gaiduką. Ina viską matė lyg sulėtintai. Lieknas mamos kūnas grakščiai krenta ant žemės, ore plaikstosi jos ilgi, tamsūs plaukai...Hansas maniakiškai šypsosi... Ina nieko nesupranta. Ji keliais prišliaužia prie tėvo.
-Kodėl?! Kodėl taip padarei?!
Jis šiurkčiai smogia Inai. Ina apaplsta.

Kažkas švelniai paglosto Inai galvą.
-Mama čia tu?
Bejėgiškai klausia ji. Ne, tai buvo ne jos mama, o gydytojas.
-Kas jūs toks?!
Atsisėdo ir apžiūrėjo kambarį. Ina sedėjo ant baltos, labai nepatogios lovos, sienos atrodė lyg pagalvėlės. Ina suprato kur ji pateko.
-Kas jūs toks?!
Dar kartą paklausė Ina.
-Nuo šiol gali mane vadinti savo tėvu. - tarė daktaras ir išėjo.
Ina griebėsi durų rankenos. Durys buvo užrakintos.
-Ne!... Ne!...
Ina suklupo ant grindų. Šalia lovos buvo nedidelė kėdė. Ant jos gulėjo Inos mobilusis. Ina paėmė telefoną. Norėjo skambinti mamai, paprašyti jos, kad Iną iš čia ištrauktų. Tačiau Ina prisiminė, kad jos nebėra. Inai išriedėjo gaili ašara. Tėvo ji nebeturėjo, mamos nebebuvo, giminių ji neturi... Ina prisiminė savo tetą.
-Karina, tu turi man padėti. Tu turi mane iš čia ištraukti!
-Ina? Kodėl tu šauki? - pasigirdo balsas per telefoną.
-Karina, jis mane uždarė į beprotnamį, jis nužudė mano mamą! Kaip aš galiu nešaukti?!
-Kur tu esi mieloji?
-Nežinau, nežinau!..
-Nesijaudink, aš tuoj atvažiuoju.

Po kelių valandų pas Ina atvažiavo Karina. Po ilgų ir garsių barnių su beprotnamio direktoriumi Karina išsivežė Iną pas save namo.
Karinos namai buvo dideli. Jame laisvai galėjo gyventi penki ar daugiau žmonių. Drebėdama Ina nuėjo į savo miegamąjį. Jis buvo erdvus. Kambario viduryje stovėjo didelė lova. Ina nuėjo į vonią. Pažvelgė į veidrodį. Jame stovėjo dešimtmetė mergaitė, apsivilkusi purviną mokyklinę uniformą. Jos plaukai buvo surišti į kasytes. Į vonios kambario duris pasibeldė.
-Prašom. - kimiai tarė Ina.
Tai buvo Karina.
-Štai mieloji, atnešiau švarių drabužių. Nusiprausk ir eik pamiegoti, o aš tau paruošiu ko nors valgyti.

Nusiprausus Ina grįžo į kambarį. Jame ant stalo buvo padėtas padėkliukas su maistu. Ina į jį net nežvilgtelėjo. Ji atsisėdo į kampą prie lango. Atėjo Karina.
-Ina, štai tau ant stalo padėjau valgyti... Na kogi sėdi kampe? Eikš. Tau reikia būti tvirtai, rytoj eisi į moyklą...
Karina paėmė Inai už rankos ir pakėlė ją. Inai pažymiai neberūpėjo, ji neturėjo dėl ko stengtis.
-Karina, niekur aš neisiu...
-Eisi brangioji, eisi...
-Neisiu!!
Sušuko Ina ir patraukė Karinos ranką nuo savęs.
-Aš tik pamaniau...
-Man nesvarbu ką tu pamanei! Tu manęs nesupranti.


Praėjo dešimt metų, o Ina vis dar sedėjo kampe prie lango. Karina vis dar nešdavo Inai valgyti. Kambaryje kaupėsi vis daugiau maisto. Sienos buvo aplupinėtos, baldai apgraužioti žiurkių. Ina sedėjo tyliai, net nekrepštelėdama. Galėjai manyti, kad ji mirus, tik atsimerkus. Tačiau Ina nebuvo mirusi. Ji buvo susikūrusi kitą pasaulį. Savo pasaulį. Svajonių pasaulį. Jame Ina džiaugdavosi gyvenimu. Žaisdavo lelėmis, niekada nesuaugdavo, valgė saldainius, lankė mokyklą, galų gale - turėjo tėvus. Karinos namas pamažu apsileido. Karina su savo šeima išsikraustė iš namo, o Iną paliko vieną. Namas apaugo žolėm, krūmais, medžiais.

Vieną dieną, į apleistą namą kažkas įkėlė koją. Tai buvo grupelė tyrinėtojų. Kažkoks vaikinas netyčiomis užėjo į Inos miegamąjį. Jis pamatė Iną. Paguldė ją ant lovos.
-Kas tu tokia? - paklausė jis.
Ina nieko neatsakė.
-Gal tu miegančioji gražuolė? Ar turiu tave pabučiuoti?
Vaikinas pasilenkė prie Inos ir ją pabučiavo. Inos pasaulyje kažkas žaismingai nusijuokė. Ji suaugo. Kažką supratusi Ina atsibudo. Ji pirmą kartą per dešimt metų pamatė vaikiną.
-Nejaugi tu tikrai miegančioji gražuolė?
Vaikinas nusijuokė.
Arisas, toks buvo vaikino vardas, parsivežė Ina namo. Ina iš naujo patyrė gyvenimo džiaugsmą. Jiedu susilaukė vaikų.

Tačiau, ne visos istorijos turi gražią pabaigą. Kai jau atrodė, kad niekas negali sutrugdyti Inos laimę, į jos butą įsiveržė kažkos vyras. Ina prisiminė. Tai buvo tas pats žmogus, kuris uždarė Iną į beprotnamį, tas pats žmogus, kuris suteikė jai tiek daug skausmo, tas pats žmogus, kuris nužudė jos mamą.
-Tu! Ko tu nori iš manęs?
-To paties, ko ir iš tavo mamos. - atsakė jis.
Inai pašiurpo oda.
-Tu negali... Tu juk to nepadarysi...
-Tikrai taip manai, dukrele?
Iš švarko jis išsitraukė ginklą. Tą patį, su kuriuo nužudė Inos mamą.
-Sudie, dukrele. Tik šį kartą, visiems laikams.
Jis šiurpiai nusijuokė ir nužudė Iną.

Arisas rado Iną po kelių dienų vonioje. Jis nesugebėjo ištverti to skausmo, todėl pats nusišovė.

Tai va.. Antroji ir paskutinė dalis. Tikiuosi jums dar nepaskaudo akių nuo mano nesąmonių.

Nu nice bet gaila dėl Inos ...

Gajla kad istorija tookia trumpa

Dėkuj lb...

Gal daugiau istoriju tjuri ?

Turiu dar vieną Helovyno istoriją, bet ji ne mano sukurta. Aš ją tik pagražinau šiek tiek... Ir dar keletą eilėraščių.

Ir eilerascius butinai skelk

Fainai

Jo... Tu čia gerai pasakei...

As ir eilerasciu noriu