Miško gilumoje iš pamiškėje

Eik į mišką, arba būk jo pamiškėje, juk čia daug šviesiau ir saugiau, ne bet jei nori į mišką, tai eik, svarbiausia būk atsargus...

- Gal kas nori su manim i miska ? As viena bijau

*Nata burtų pagalba prasiskverbė į miško vidurį. Dangus darėsi vis tamsesnis ir tamsesnis kol pagaliau nieko nebuvo įmanoma įžiūrėti.*
-Pagaliau. Ramybė ir vienatvė.
*Nata atsisėdo ant kelmo. Ji išsitraukė burtų lazdelę.*
-Lumos!
*Nors ir visą laiką čia likčiau...*

*arbuzikas nedrąsiai atėjo į miško vidurį. Tyliai apsidairė. Jis čia pamatė sėdinčią profesorę.*
-Profesore...
*Kažkoks žalių kerų blyksnis žiebė arbuzikui į veidą ir visas išbalęs jis krito ant žemės kaip negyvas.*

*Kažkas tarp šakų tyliai sujudėjo. Nata neatsisuko. Tikriausiai kentauras.*
-Profesore...
*Nata žaibiškai atsisuko ir sušuko:*
-Sustink!
*Iš krūmų iškrito berniukas. Baltas kaip drobė. Nata pribėgo prie jo.*
-Enervate
-Kaip tu, arbuzikai?
*Berniukas atgavo įprastą odos spalvą.*
-Tu mane mirtinai išgasdinai. Kodėl atsekei mane? Negi direktorė neįspėjo tavęs, kad vieniems miške vaikščioti pavojinga?!
*Nata atsikvėpė. Švelnesniu balsu tarė:*
-Eime į pilį. Mums nėra reikalo čia būti.
*Tikiuosi ugniciuke apie tai nesužinos...*